Tafiti: per dykumą

Filmas Tafiti: per dykumą prasideda nuo atsargaus surikato, įsitikinusio, kad saugumas slypi laikantis savų, kol senelį sužeidžia nuodinga gyvatė ir vienintelė viltis tampa reta mėlyna dykumos gėlė. Tafiti metasi į kelionę vienas, tačiau džiaugsmingas šerniukas Bristles nusprendžia sekti iš paskos.

Jų kelias vingiuoja per įkaitusią savaną ir kopas, kur smėlis ryja pėdsakus, o saulė apgaudinėja akis. Tafiti renkasi tylą ir greitį, Bristles atsineša triukšmą ir optimizmą; šie skirtumai pritraukia plėšrūnų žvilgsnius ir mėgina kantrybę, bet pamažu išryškėja ritmas, leidžiantis jiems laikytis kartu.

Smėlio audra priverčia dalytis prieglobsčiu, ir mažos rūpestingumo akimirkos atskleidžia netikėtas stiprybes: surikato aštri atmintis orientyrams, šerniuko išradingumas su šaknimis ir laužo nuolaužomis. Keliautojai girdi užuominas iš dykumos gyventojų: pelikano pasakojimą apie mėlyną blyksnį prie išdžiūvusios upės vagos ir erelio perspėjimą apie uolas, kur vėjas kaukia lyg gyvas.

Kirsdami druskynus jie išmoksta skaityti miražus ir pergudrauja gudrų šakalą, sukeisdami takus ir paslėpdami kvapą Bristles purvo vonelėje. Kai pėdsakus praryja slankiojantis smėlis, Tafiti pasikliauja žvaigždėmis, o Bristles klauso nuojautos. Vėjo išdrožtų arkų labirinte reikia kopti vienu kvėpavimu; staigus griūtis juos išskiria, kol Bristles, apsukęs ratą viršuje, nuleidžia tvirtą vijoklį ir šypseną, prasiskverbiantį pro dulkes.

Galiausiai jie pasiekia slaptą oazę, apsuptą erškėčiais ir žibančiomis mėlynomis taškėmis, kaip tik tada, kai godus maitėda šoka ant mažiausio keliautojo. Tafiti vilioja klasta, Bristles taranuoja jėga, o gėlė virpa ant stiebo, laikui seneliui tirpstant. Likus paskutiniam atbrailos žingsniui tarp greičio ir saugumo, abejonės ir pasitikėjimo, draugystė parodo kelią, kurį vardu įprasmina Tafiti: per dykumą.

Skaityti daugiau