Elektrinė valstybė

Filmas Elektrinė valstybė panardina į retrofuturistinius 90-uosius, kur po žmonių ir robotų karo greitkeliai apaugę metalo laužu, o miestelius stebi mirgantys bokštai. Mišelė, blaškyta tarp globos namų ir nepasitikinti neuroniniais galvos lankeliais, sutinka švelnų robotą Kosmo, atnešantį žinią, kad jos brolis gali būti gyvas.

Laikydamasi senų žemėlapių ir padrikų prisiminimų, ji leidžiasi į Vakarus. Kelyje šmėkščioja kalbos apie Uždraustąją zoną ir korporaciją, sutraukusią dronų armijų vadžias. Prie kelių įsikūrusiose kavinėse žmonės stingi po lankeliais, reklaminiai skydai dūzgia, stebėjimo bokštai šluoja naktį, o trumpi juokeliai su Kosmo slopina jausmą, kad kažkas seka pėdomis.

Susitikimas su kontrabandininku ir jo greitakalbe partnere atneša naujų sąjungininkų ir nerašytas taisykles. Susirėmimai su patruliuojančiais dronais atskleidžia, kaip Kosmo geba prisitaikyti, tarsi metalinė atmintis atpažintų vietas, kuriose Mišelė nebuvo. Kiekviena stotelė duoda užuominų - medicininių įrašų nuotrupos, gydytojo pavardė, paslėpta laboratorija - ir ryškėja sąmokslas, prasidėjęs per naktį, kai avarija išardė šeimą.

Įžengus į Uždraustąją zoną, apleisti priemiesčiai užleidžia vietą robotų enklavoms, kur jie kuriasi pagal savo tvarką. Mišelė vis aiškiau mato, kad galvos lankeliai ne tik malšina skausmą - jie ryja dėmesį ir galbūt sąmonę. Šnabždesiai apie vadovą, gedulą pavertusį imperija, veda į įtvirtintą centrą, kur susikerta signalai ir dronų gretos juda vienu ritmu.

Tarp antenų masyvų ir dūzgiančių serverių paaiškėja, kad kelias pas brolį eina per virtualią sferą, kur sprendimai atsiliepia tikrovėje. Elektrinė valstybė virsta lenktynėmis su sistema, mintančia sąmone, ir Mišelei tenka sverti, ką reiškia ištraukti kištuką iš pasaulio, įnirusio į pabėgimą. Kai tinklas veržiasi ir sąjungininkai priversti rinktis puses, paskutinis įsilaužimas nuveda prie slenksčio, kuriame filmas Elektrinė valstybė susiduria su tiesa, galinčia užtemdyti bokštus ir dar išgelbėti tai, kas išgelbėjama.

Skaityti daugiau