Legenda apie Očį

Filmas „Legenda apie Očį“ pasakoja apie Juri, paauglę mergaitę, gyvenančią ramiame, taisyklių apipintame Karpatų kaime. Kaimas įsikūręs šaltoje saloje prie Juodosios jūros, apsuptas paslapčių ir pavojų kupinų miškų. Ten gyvenantys žmonės bijo očių – keistų, laukinių būtybių su spindinčiomis akimis, gyvenančių giliai miškuose. Jurijaus tėvas Maksimas vadovauja grupei berniukų, apmokytų medžioti očius, manydamas, kad jie kelia grėsmę. Jurijai neleidžiama prisijungti prie medžioklių ir ji jaučiasi įstrigusi, ilgėdamasi laisvės ir dingusios motinos.

Vieną naktį Jurija randa spąstuose įstrigusią jauną oči, sužeistą ir verkiančią. Nors ji buvo išmokyta jo bijoti, ji jaučia užuojautą. Ji slapta padeda padarui ir pabėga iš kaimo prieš aušrą. Su kūdikiu oči šalia ji keliauja per laukinius kraštovaizdžius – tankius miškus, uolėtas kalvas ir senovinius urvus, pilnus simbolių. Pakeliui Jurija pamažu išmoksta očių gyvenimo būdo ir supranta, kad jie nėra priešai, o taikios būtybės, bijančios žmonių.

Grįžusi į kaimą, jos dingimas sukelia nerimą. Maksimas, piktas ir susirūpinęs, suburia jaunus medžiotojus, kad ją susektų. Prasidėjus gaudynėms, Juri turi niekur nedingti ir daugiau sužinoti apie save, savo praeitį ir ryšį, kurį kuria su očiais. Ji atskleidžia ilgai slėptas tiesas, įskaitant priežastį, kodėl jos motina išvyko.

Galiausiai Juri sutinka očių vadą, seną ir išmintingą padarą, kuris mato jos gerą širdį. Jurijus bando sustabdyti konfliktą tarp kaimo gyventojų ir očių. Paskutinėmis akimirkomis Maksimas ją pasiekia, blaškomą tarp tradicijų ir meilės dukrai. Jurijus drąsiai prašo ramybės.

Filmas „Legenda apie Očį“ – tai istorija apie drąsos atradimą, tiesos atradimą ir gerumo rodymą baimės akivaizdoje. Jis primena mums, kad ramybė prasideda tada, kai pasirenkame suprasti, o ne teisti.

Skaityti daugiau