Ketvirtas aukštas

Filmas Ketvirtas aukštas prasideda, kai grafičių menininkas Maksas, išsisukdamas nuo įkalinimo, priima bendruomenės darbą tylioje, taisyklėmis suvaržytoje senelių prieglaudoje. Jam skiriama naktinė ūkvedžio pamaina ir griežtas įspėjimas neiti į ketvirtą aukštą, bet bemiegiai koridoriai ir šnabždesiai drumsčia ramybę.

Keistenybės daugėja: naktimis prie jo durų stovi stiklinėmis akimis žiūrintys gyventojai, viena moteris netikėtai pradeda kraujuoti, o auštant kruopščiai užrakintos durys randamos pravertos. Kiekvienas ėjimas pro liftą pažadina globos namų prisiminimus. Kai kieme žūsta šilta senolė, vadovybė skuba tai vadinti nelaime, o kameros tuo metu patogiai nutyla.

Maksas susidraugauja su keliais dar aiškiai mąstančiais gyventojais, slepiančiais baimę dėl to, kas vyksta viršuje. Naktį jis peržengia ribą ir pakyla į ketvirtą aukštą, kur tvyro prietema, dūzgia keisti aparatai, o kūnai atrodo ir suvytę, ir nenatūraliai išsaugoti. Medicininiuose žurnaluose jis pamato bylų numerius su inicialais, pažįstamais iš vaikystės.

Pėdsakai nuveda į buvusius globėjus, kur jo sena kambario spinta slepia simbolių piešinius ir stiklainius, nuo kurių šiurpsta oda. Atsitiktinis globėjos pasakymas susieja vieną iš nedaugelio gerų prieglaudos gyventojų su Makso praeitimi. Tada ima ryškėti vaizdas: tai ne prieglobstis, o vamzdynas - siaubo trileris apie jaunystės išgavą senatvės naudai.

Grįžęs į įstaigą Maksas pagaunamas ir pristatomas prieš uždarą ratą, kuris apsimeta rūpesčiu, o iš tiesų tęsia metus paaukodamas jaunus, paimtus iš tos pačios sistemos, kuri užaugino jį. Audros fone, pririštas prie gulto, jis atpažįsta seniai prarastus veidus, pakeistus tuo pačiu ritualu. Pastatas susiaurėja iki vieno koridoriaus, vienų užrakintų durų ir pasirinkimo - paklusti ar pasukti mechanizmą prieš jo šeimininkus filme Ketvirtas aukštas.

Skaityti daugiau