Frankenšteinas

Filmas Frankenšteinas pasakoja apie Viktorą Frankenšteiną - genialų, bet savimi pasitikintį mokslininką, kurį po brolio Viljamo mirties užvaldo mintis, kad mirtis yra išsprendžiama problema. Jis peržengia gamtos ir moralės ribas, slapta imdamasis uždraustų eksperimentų, kad atgaivintų mirusiuosius.

Krymo karo metu Viktoras renka kūno dalis iš nusikaltėlių ir žuvusių karių ir sukonstruoja būtybę, kuri, jo manymu, įrodys jo valdžią mirtingumui. Atsiskyręs laboratorijos bokšte, audros naktį jis įžiebia kūriniui gyvybę, o susižavėjimas akimirksniu virsta siaubu.

Milžiniška, randuota būtybė iš pradžių yra vaikiška ir priklausoma, tačiau Viktoras ją prirakina rūsyje ir mėgina formuoti griežtomis pamokomis, o ne atjauta. Baimei ir gėdai augant, jis ima matyti ją ne kaip globotinį, o kaip klaidą, kurią reikia kontroliuoti, slėpti arba sunaikinti.

Kai bokšte pasirodo Elžbieta ir Viljamas, Elžbietos empatija trumpam sušvelnina būtybės vienatvę ir leidžia jai mokytis kalbos, prisirišimo ir švelnumo. Tačiau Viktoras, išsigandęs jos stiprybės ir sąmoningumo, padega laboratoriją, palikdamas ją liepsnose. Sprogimas sužaloja Viktorą, o būtybė pabėga į laukinę gamtą, visuomenės pakraščiuose patirdama ir žiaurumą, ir retus gerumo blyksnius, kurie pamažu iškraipo jos supratimą apie meilę, išdavystę ir kerštą.

Viktoras leidžiasi į alinantį persekiojimą per Europą iki Arkties ledo, kur noras sustabdyti kūrinį tampa jų bendros traumos veidrodžiu. Jo ego ir kaltė susiduria su būtybės troškimu būti pripažintai ir sulaukti teisybės, o aplinkinių gyvenimai griūva nuo pirminio eksperimento pasekmių. Filmas Frankenšteinas užbaigia istoriją atviru klausimu, kas iš tiesų yra pabaisa - kūrėjo ambicija, kūrinio įniršis ar pasaulio abejingumas.

Skaityti daugiau