Gyveno kartą Oto

Filma „Gyveno kartą Oto“ pasakoja apie 63 metų našlį Oto Andersoną, kuris gyvena vienas ramioje Pitsburgo priemiesčio eilėje. Kadaise buvęs atsidavęs vyras ir sąžiningas plieno gamyklos darbuotojas, Oto po mylimos žmonos Sonjos mirties prarado gyvenimo džiaugsmą. Priverstas išeiti į pensiją, jis laikosi griežtos kasdienybės, bet iš tiesų tyliai ruošiasi nusižudyti, tikėdamasis vėl susitikti su Sonja.

Pirmąjį bandymą nutraukia naujakurių – nėščios ir ryžtingos Marisolės, jos vyro Tomio bei dviejų dukrų – atvykimas. Marisolė nesibaimina Oto grubumo ir ryžtingai siekia su juo užmegzti ryšį. Kai kartą Oto mėgina pasikarti, virvė nutrūksta, ir jis priverstas gyventi toliau. Aplankęs Sonjos kapą, jis prisimena jų pirmą susitikimą traukinyje, kai ji paskolino jam sidabrinį ketvirtį – monetą, kurią jis iki šiol brangina.

Laikui bėgant Oto vis labiau įsitraukia į kaimynų gyvenimą. Jis padeda senai pažįstamai Anitai su radiatoriais, nors vis dar jaučia kartėlį jos vyrui Riūbenui, kuris po insulto liko neįgalus. Antrojo bandymo metu Oto bando apsinuodyti garaže, bet Tomis sulaužo koją ir Oto turi padėti šeimai važiuoti į ligoninę. Ten klounas netyčia sugadina jo brangią monetą, o tai baigiasi komišku ginču.

Oto ir Marisolės ryšys stiprėja – jis moko ją vairuoti, pasakoja apie praeitį. Atskleidžiama, kad Oto negalėjo tarnauti armijoje dėl širdies ligos, kad neteko vaiko autoavarijoje, kuri taip pat paliko Sonją neįgalią. Nors gyvenimas jį žiauriai išbandė, jų meilė išliko stipri. Šie prisiminimai paaiškina, kodėl šiandien Oto toks uždaras.

Kai nekilnojamojo turto įmonė Dye & Merika ima grasinti vietos gyventojams, Oto pagaliau imasi veiksmų. Jis padeda kaimynams apginti savo namus, demaskuoja įmonės machinacijas. Jis taip pat priglaudžia translyti paauglį Malkolmą, kuriam kadaise padėjo Sonja, ir prisiima atsakomybę už benamį katiną – dar vienas žingsnis į širdies atvėrimą.

Filmo „Gyveno kartą Oto“ pabaigoje jis padovanoja Marisolei ir Tomiui vaikišką lovytę, kurią buvo pastatęs savo vaikui, palieka automobilį Malkolmui ir tampa tarsi seneliu mažoms mergaitėms. Po trejų metų, iškritus sniegui, Marisolė pastebi, kad Oto takelis neišvalytas – jis mirė taikiai savo namuose nuo širdies nepakankamumo. Laiške jis palieka viską Marisolės šeimai – namus, santaupas, sunkvežimį ir katiną. Visa bendruomenė susirenka jį pagerbti.

Filma „Gyveno kartą Oto“ – tai jautrus pasakojimas apie netektį, viltį ir tai, kaip bendruomenė bei žmogiškas ryšys gali išgydyti net giliausias širdies žaizdas.

Skaityti daugiau