28 metai po

Filmas „28 metai po“ veiksmas vyksta praėjus beveik trims dešimtmečiams po siaubingo Pykčio viruso protrūkio. Didžioji Britanija vis dar gyvena griežtoje izoliacijoje – jos sienos uždarytos, o gyventojų likę vos saujelė. Išgyvenusieji gyvena nuolatinėje įtampoje, bijodami naujo protrūkio, nors iš pažiūros viskas atrodo ramu.

Šiaurės jūroje esanti Šventoji sala yra viena iš paskutinių žmonių prieglobsčių. Ji jungiasi su žemynu tik vienu, stipriai saugomu pylimu. Sala tapusi tuo pačiu metu ir prieglobsčiu, ir kalėjimu. Gyvenimas čia valdomas griežtų taisyklių, o nepasitikėjimas atvykėliais dar labiau stiprina izoliacijos jausmą. Tarp gyventojų išsiskiria vienas jaunas vaikinas, kurį slegia kasdienės taisyklės ir baimė. Jis pasisiūlo vykti į pavojingą žygį – surasti maisto atsargų žemyne, kur, kaip sklinda gandai, dar galima rasti neliestų išteklių.

Įveikęs pylimą, jis patenka į apleistą pasaulį, kur gamta perėmusi miestus, o viruso paveikti žmonės tapę dar baugesni. Netikėtai jis sutinka mokslininką, kuris gyvena vienas ir atskleidžia nerimą keliančią žinią: virusas mutavo. Jis ne tik sukelia įniršį, bet ir geba manipuliuoti. Tai grėsmė visam salos saugumui. Vaikinas grįžta į Šventąją salą, nešdamas žinią, kuri sukrečia bendruomenę.

Sala suskaldoma: vieni nori išlikti atskirti, kiti – kovoti su naujuoju viruso šaltiniu. Kai užkrėstieji įsiveržia į salą, tampa aišku – saugumo iliuzija žlugo. Filmo pabaigoje vaikinas kartu su grupe išvyksta į žemyną, kad surastų ir sunaikintų viruso šaknį. Jų kelias pilnas siaubo, bet ir žmogiško grožio akimirkų – primenančių, kad vilčiai dar ne viskas prarasta.

Filma „28 metai po“ atspindi dabartines baimes – pandemijas, susiskaldymą, izoliaciją. Jos stiprūs vaizdai ir emocinė įtampa parodo, kaip trapi yra tvarka ir kiek daug galima paaukoti dėl vilties.

Skaityti daugiau