Marija Kalas (2024)

Filme „Marija Kalas“ pasakojama jaudinanti operos legendos Maria Callas istorija paskutinę jos gyvenimo savaitę Paryžiuje, 1977 m. Kadaise dievinta didžiausiose pasaulio scenose, dabar ji gyvena viena ramiame bute, toli nuo dėmesio centro. Miestas lauke pilnas gyvenimo, bet viduje Mariją supa tyla ir praeities prisiminimai.

Jaunasis žurnalistas aplanko ją, tikėdamasis interviu. Jo klausimai priverčia Mariją apmąstyti savo gyvenimą ir karjerą. Per šiuos pokalbius filmas perkeliamas tarp dabarties ir praeities. Matome jos spindinčias akimirkas garsiose scenose, tokiose kaip „La Scala“ ir „Metropolitan Opera“, kur jos balsas kadaise stebino pasaulį. Šios scenos pabrėžia ne tik jos sėkmę, bet ir emocines kovas, slypinčias už jos.

Svarbi jos prisiminimų dalis susijusi su Aristoteliu Onassu, graikų magnatu, kuris giliai paveikė jos gyvenimą. Jų meilė buvo aistringa, bet skausminga. Maria prisimena jo atneštą džiaugsmą ir po to sekusį širdgėlą. Šie apmąstymai rodo jos ilgesį – ne tik meilės, bet ir supratimo bei pagarbos kaip asmenybei, o ne tik atlikėjai.

Marijos asistentas ir keli artimi draugai vis dar lanko ją, bandydami pakelti jos dvasią ir paskatinti grįžti prie muzikos. Tačiau Maria jaučiasi per silpna, tiek kūnu, tiek dvasia. Ji klausosi savo senų pasirodymų, blaškydamasi tarp pasididžiavimo savo talentu ir liūdesio dėl to, kas praėjo. Jos balsas, kadaise buvęs jos stiprybe, dabar atrodo kaip praeities vaiduoklis.

Dienoms bėgant, Maria pradeda abejoti savo gyvenimo pasirinkimais. Ar ji buvo tikrai mylima, ar tik žavimasi dėl jos dainavimo? Ar šlovė jai kainavo per daug? Ji repetuoja viena prieš veidrodį, matydama ne tik save, bet ir jaunesnę moterį, kokia ji buvo anksčiau. Filmas ištrina ribą tarp prisiminimų ir realybės, paversdamas jos butą tylia scena paskutinėms akimirkoms.

Vienoje jaudinančioje scenoje Maria įsivaizduoja save dainuojančią paskutinį kartą prieš didžiulę minią. Muzika galinga, plojimai garsūs, bet užgesus šviesoms, ji vėl lieka viena. Šis sapnas perteikia gilų jos gyvenimo grožį ir vienatvę.

Paskutinėmis dienomis Maria atranda ramybę. Ji rašo laiškus tiems, kuriuos kadaise pažinojo – draugams ir konkurentams – dalindamasi dėkingumu ir atleidimu. Filmo pabaigoje ji susitaiko su savo praeitimi ir savo vieta istorijoje. Filmas baigiasi tuo, kad Marija sėdi prie lango ir žvelgia į ramų Paryžiaus rytą. Ji jaučiasi ramiai, jos, kaip moters ir menininkės, palikimas yra saugus.

Filmas „Marija Kalas“ – tai tylus, jaudinantis žvilgsnis į paskutines didžios atlikėjos dienas. Jame parodoma, kaip jos balsas pakeitė pasaulį, jai ieškant meilės, ramybės ir prasmės savo gyvenime.

Skaityti daugiau