Galvoju, kaip visa tai nutraukti

Filmo „Galvoju, kaip visa tai nutraukti“ (I'm Thinking of Ending Things) pradžioje jauna moteris mintyse kartoja: „Galvoju, kaip visa tai nutraukti.“ Ji važiuoja per snieguotą kraštovaizdį su savo vaikinu Džeiku aplankyti jo tėvų atokioje fermoje. Kelionę lydi nejaukios tylos akimirkos, gilios filosofinės diskusijos ir vis stiprėjantis moters nerimas dėl jų santykių bei paties Džeiko elgesio.

Atvykus į sodybą, viskas ima keistis – Džeiko tėvai elgiasi keistai, atrodo, kad jie akimirksniu pasensta arba atjaunėja. Namuose netrūksta keistenybių: šeimos nuotraukos keičiasi, rūsyje neleidžiama lankytis, laikas ima elgtis nenuspėjamai. Pati moteris ima abejoti savo tapatybe – keičiasi jos vardas, profesija, net prisiminimai.

Pagrindinį pasakojimą pertraukia epizodai iš vienišo mokyklos valytojo kasdienybės. Iš pradžių šios scenos atrodo nesusijusios, tačiau po truputį išryškėja bendros temos – vienatvė, atgaila ir neįgyvendinti troškimai, susipinantys su pagrindine istorija.

Įsisiautėjus pūgai, Džeikas pasiūlo išvažiuoti naktį. Pakeliui jų pokalbis darosi vis labiau nesuvokiamas, jie diskutuoja apie meną, senėjimą ir gyvenimo prasmę. Sustoję ledainėje, jie susiduria su darbuotojomis, kurios, atrodo, žino apie moterį daugiau nei turėtų. Po to Džeikas nukreipia juos link savo buvusios mokyklos, teigdamas, kad turi kažką išmesti. Moteris jį seka ir atsiduria painiuose, tuščiuose koridoriuose, kur susilieja praeitis, dabartis ir fantazija.

Mokykloje moteris susitinka su valytoju, ir istorijos gijos ima aiškėti – tampa akivaizdu, kad ji, Džeikas ir valytojas yra tam tikra prasme tas pats žmogus, skirtingos jo asmenybės ar prisiminimų pusės. Visa istorija gali būti vienišo senstančio valytojo – galbūt Džeiko – vidinė fantazija, kupina ilgesio, kaltės ir neišsipildžiusių svajonių.

Filma „Galvoju, kaip visa tai nutraukti“ baigiasi sapniška scena, kurioje senas Džeikas, vaizduotėje, gauna apdovanojimą ir dainuoja „Lonely Room“ iš miuziklo „Oklahoma!“. Ribos tarp tikrovės, atminties ir vaizduotės visiškai išnyksta, o moters balsas susilieja su Džeiko vidiniu pasauliu. Paskutinėje scenoje valytojas vienišas sėdi automobilyje per pūgą – pavargęs, bet susitaikęs. Tai melancholiškas filmas apie vienatvę, atmintį, tapatybę ir žmogaus troškimą būti suprastam.

Skaityti daugiau